Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia

Nuo Išganytojo kalno, buvusiame Subačiaus priemiestyje, savo bokštus dangun kelia Viešpaties Dangun Žengimo, plačiau žinoma kaip Misionierių, bažnyčia.
Vilniaus Misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūros dominančių Vilniaus istoriniame centre. Šią bažnyčią misionierių vienuolija pradėjo statyti 1695 m.
Statybos užsitęsė 35 metus: stigo lėšų, mieste 1706 m. kilus gaisrui sudegė bažnyčios stogas, statybą pristabdė 1708 m. švedų invazija, 1709-1710 m. maro epidemija.
1730 m. bažnyčia konsekruota Viešpaties Dangun Žengimo vardu. 1750-1754 m. pagal Jono Kristupo Glaubico projektą paaukštinti bažnyčios bokštai, užstatyti frontonai, 1755-1756 m. pristatytas priebažnytis, o šiuos elementus gausiai išpuošė rokokiniai lipdiniai.
Vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia yra ypač įdomaus plano: ji bazilikinė, trinavė, tačiau šoninės navos labai siauros - kaip perėjimai, o už jų prijungtos koplyčios.
Dabartinė išvaizda susiformavo XVIII a. viduryje. Dominuoja laibi ir aukšti penkių tarpsnių bokštai. Pagrindinio fasado antrame tarpsnyje, nišose, yra Mozės ir Dovydo skulptūros. Puošnus bažnyčios prieangis stilistiškai susijęs su greta esančio vienuolyno pastato portalu. Vienuolyno architektūra santūri.
Štai kaip ją aprašo garsus Vilniaus meno žinovas Michailas Vorobjovas:
Toli yra matoma ši liekna bažnyčia, kurios du bokštai, lyg baltos gulbės, stypso ant Išganytojo kalno. Jos fasadas (...) savo proporcijomis įkūnija tokį neregėtai lengvą skrydį į aukštį, kokio niekuomet nebuvo pasiekę statmeni gotikos pastatai.
Vienuoliai misionieriai Vilniuje pasirodė XVII a. antrojoje pusėje. Toli už miesto kurtis nepanoro - nusžiūrėjo vietą vienuolynui ant kalvos, nuo kurios atsivėrė vienas gražiausių vaizdų į senąjį Vilnių. Kiek vėliau, kai kalvą jau vainikavo misionierių šventovė, šią vietą vienuoliai pavadino Išganytojo kalnu.
Dabartinę išvaizdą ir grakščiuosius bokštus bažnyčia įgavo XVIII a. viduryje, kai ją perstatyti ėmėsi Vilniaus baroko meistras, architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Jis bažnyčią papuošė beveik ažūrinės struktūros bokštais, pristatė frontonus ir prieangį su nedideliu rafinuoto silueto kupolu.
Atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti savotišką bažnyčios dvilypumą: gana santūrus apatinis tarpsnis ir pulsuojantys bokštai bei frontonai. Lengva, vertikali fasado kompozicija kontrastuoja su lakonišku bažnyčios interjeru, kurį puošia septyni altoriai ir XVIII a. viduryje tapytos freskos, vaizduojančios misionierių ordino įkūrėjo šv. Vincento Pauliečio gyvenimo scenas.
Puošniausia buvo būtent jo vardo koplyčia, dekoruota dirbtiniu marmuru ir vėlyvojo baroko ornamentais. XVIII a. pirmojoje pusėje šalia bažnyčios susikūrė vienuolyno ansamblis. Jį sudarė senieji Sangusko rūmai, naujos gyvenamosios patalpos, oficina ir kiti pastatai. Šalia vienuolyno buvo užsodintas angliškas sodas, o per jį tekėjo šaltiniai. Vienuoliai turėjo penkis tvenkinius, pilnus žuvų, ir čia pat driekėsi vaismedžių sodai ir daržai.
Ne veltui ši kalva liaudies buvo vadinama „rojumi“ - ir dėl puikaus apstatymo, ir dėl nuostabių atsiveriančių vaizdų.
Nuo 1773 m. prie vienuolyno, Sangusko rūmų pastate, veikė kunigų seminarija, turėjusi vieną turtingiausių bibliotekų mieste.
1801 metais misionieriai įkūrė Rasų kapines. Pradžioje tai buvo parapijos laidojimo vieta Vilniaus priemiestyje, kurią misionieriai prižiūrėjo, aptvėrė tvora, pradėjo statyti koplyčią. Jau uždarius ordiną, kapinės išsiplėtė ir tapo viena didžiausių Vilniaus laidojimo vietų.
1844-aisiais caro valdžia misionierių vienuolyną su bažnyčia ir seminarija uždarė.
Sovietų valdžia bažnyčią pavertė sandėliu, vėliau - Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugykla.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Misionierių bažnyčia grąžinta vyskupijai, tačiau iki šiol čia laikinai saugomi muziejaus fondai.