Nuostabi daina, graži skaidriavandenių Aukštaitijos ežerų gamta. "Ir žodžių nereikia, meilė juk veikia vėl." Daina ir vaizdas puikiai dera. Daina juk apie meilę, o visas šis pasaulis ir gamta, kurioje mes gyvename, yra kuriami, globojami ir saugomi meilės. Šio pasaulio kūrėjo užduotis ir paslaptis - suderinti net ir regisi niekaip nesuderinamus dalykus. Viskas šiame pasaulyje yra susiję. Tiesą sakant, niekas taip gerai daugiau pasaulyje nedera, kaip gamta ir žmogus, jo daina. Kadaise plaukėme Babrungo upe baidarėmis ir vakarop, artėjant saulės laidai, nuo upės slėnio aukštumų pradėjo aidėti žemaitiška liaudies daina. Tai vietinis žemaitis traukė giesmę iš visų plaučių. Buvo kažkas nepakartojamo ir širdyje išliko visam gyvenimui. Dainos skambesiui gamtoje, kai garsas liejasi per klonius, negali prilygti niekas. Tau turėtų patikti Vytauto Černiausko daina "Mergaitė šilų." Dainos įrašas yra RUclips. Ant rąstinės Palūšės bažnytėlės prieigų išskaptuoti žodžiai: "Įženk geras, išeik geresnis". Tikiuosi, kad sugrįžai į miestą apsivalęs ir pailsėjęs, nuskaidrinęs savąją sielą ir nuraminęs dvasią. Linkiu visokiariopos sėkmės gyvenime, ir toliau nepaleisk 🎸 gitaros iš rankų, ir toliau grok ir dainuok. Kaip grojančiam gitara siūlau pasiklausyti pasaulinio garso ukrainiečių kilmės gitaristo Estas Tonne. Svarbu, kad viskas lietūsi iš širdies, kaip iki šiol ir buvo. Aš taipogi nemažai keliavau šiose vietose, nors pats esu kilęs iš Kauno. Vieną pavasario vakarą važiuojant link Ignalinos ant kelio prie ežero buvo tiek varlių, kad neįmanoma buvo pravažiuoti. Mano Suzuki Swift raitėsi kaip išmanydamas, kad tiktai kvaklės nenukentėtų. Buvo kokie 2000 - ieji metai... Apie 2010 metus važiavau gana lėtai aplinkui Kertuojų ežerą, atsidaręs visus langus jau su kita mašina - Peugeot 605. Įvyko įdomus dalykas - iš kairės vairuotojo pusės, nuo ežero atlėkė laumžirgis - ir net nestabtelėjęs prazvimbė man palei nosį kiaurai per visą mašinos saloną ir išlėkė lauk per dešinį keleivio langą. Esu aplankęs Baltuosius ir Juoduosius Lakajus, Stirnius. Prie Stirnių mačiau retus paukščius - kuolingas, pačiame Labanore - žalvarnius. Plaukiojau Siesarčio ežere iki Birutės salos. Neišdildomą įspūdį paliko mažas Vaikščiuko ežerėlis, telkšantis šalia aukšos kalvos žemai dubaklonyje. Kai į jį žvelgi nuo kalvos viršūnės ir pradedi prie jo artėti, leistis, apima stebuklo jausmas. Nepakartojamas ir nesulyginamas su niekuo ir įžimusis Ladakalnis, gilusis Tauragnas, Ginučių vandens malūnas. Prie Ignalinos gėrėjausi žydru dangaus atspindžiu Dringio ežero paviršiuje, apglėbtame dungsančio žalio miško. Keliavau tada iš Ignalinos pėsčias iki Baluošo ežero, kur etnografiniai Šuminų, Vaišnoriškių kaimai ir filmavo legendinį Tadą Blindą. Nuo kokių 2014 mašinos visai atsisakiau, gyvenau tada Noriškių kaime Plungės rajone, senelio ir bočelio gimtinėje, sodyboje prie Babrungo upės. Norėjosi patirti ir regėti pasaulį tokį, koks yra, vaikštant savomis kojomis, viską paliečiant, pajaučiant ir neskubant. Tame pačiame kaime mes ūkininkavome, turėjome žemės. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, liejome devintą prakaitą, nes technikos tuo metu beveik nebuvo. Pagrindinis talkininkas buvo kaimyno arklys, kuris tempdavo prikrautus šieno vežimus, vagodavo bulvienojus it.t. Vėliau įsigijome pora traktorių, tačiau įvyko skaudi nelaimė - traktorius man sužalojo koją ties čiurna. Tai buvo seniai, tada man buvo 16 metų. Nuo tada per gyvenimą keliavau su skaudančia koja. Esu keliavęs po Lietuvą daug. Gaila tiktai, kad skaudėjo. Kitas mano kaimas - Pašventupys - mano močiutės gimtinė, yra Anykščių rajone, prie Šventosios upės. Kitame upės krante žaliuoja Antano Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis. Apie Aukštaitijos ežerų kraštą įdomiai pasakoja gamtininkas Bronius Šablevičius, dirbantis Aukštaitijos Nacionaliniame parke visą savo gyvenimą, taipogi - Andrius Gaidamavičius, gimęs ir augęs, ir šiuo metu gyvenantis Labanoro girioje. Jų įrašų galima rasti RUclips. Česlovas Kudaba šį kraštą aprašė knygoje "Kalvotoji Aukštaitija". O tau turbūt be galo artima turėtų būti Tado Ivanausko knyga "Gamtininko užrašai", kadangi jis didžiąją dalį savo gražiausių žodžių skyrė Dzūkijos kraštui, žmonėms ir gamtai, Dainavos giriai. Pasakiška knyga apie pasakiškus žmones - senuosius Musteikos medžiotojus, kurtinius, šilagėles, senąsias pušis - draves... Tokia pati pasakiška, kaip ir Felikso Zalteno "Bembis ir Bembio vaikai". Apie Dzūkijos gamtą labai spalvingai, įdomiai ir įtaigiai pasakoja Dzūkijos Nacionaliniame parke visą gyvenimą dirbantis Eugenijus Drobelis, taipogi - rašytojas Henrikas Gudavičius. Graži jo knygelė "Raistelio šviesa". Jų įrašų galima rasti ir RUclips. Taipogi nuoširdžiai tau siūlau pasižiūrėti lietuviškos poezijos RUclips kanalą " Buvau į Lietuvą išėjęs", idant praplėstum savo akiratį ir dvasinį pasaulį. Tenai - puikūs lietuviški eilėraščiai, skaitomi aktorių ir nuostabūs lietuviškos gamtos vaizdai. Taipogi siūlau įvesti RUclips paieškoje "Justinas Marcinkevičius skaito savo poeziją" 1,2 dalys. Manau, mums visiems nusišypsojo laimė gyventi viename laikmetyje kartu su mūsų mylimu poetu. RUclips yra nuostabus eilėraštis - Justinas Marcinkevičius "Nusilenkimas žolei." Tau kaip kūrėjui siūlau paklausyti RUclips šias dainas: Džordana Butkutė "Aš - medis", "Mažytė". Giedrius Vaškys "Man dar liko", "Keistas ilgesys", "Apie tai". NOX "Kelionė namo" Сергей Старостин "Глубоко" Šviesos tau ir meilės, laimingų žygių ir skambių, už širdies griebiančių dainų ! Linkiu tau šviesių saulės ir meilės spindulių, kuriuose viskas nupinta ir siūlau RUclips pažiūrėti labai jaukų ir širdžiai mielą filmą apie vieną šios žemės angelėlį - šunelį Baltąjį Bimą. Filmas rusų kalba, jis vadinasi "Белый Бим Чёрное ухо " Paties šunelio, suvaidinusio šiame filme, gyvenimas ir likimas buvo skausmingas, kaip ir daugelio gyvųjų šioje žemėje. Bet reikia kentėti, nepasiduoti. Meilė visuomet būna su skausmu. Jo didelės rudos akys - pilnos meilės ir ištikimybės. Jisai - paukščių medžioklinis šuo, anglų seteris, inteligentiškos, labai protingos ir prieraišios veislės. Jo baltas kailis blizga saulėje, jisai bėgioja pievomis ir uodžia, kur tupi žolynuose pasislėpusios putpelės, kurapkos. Tikrasis šuns vardas buvo Styvas, ir aktoriai jį vadino švelniai - Stiopka. Vaišino jį, draugavo. Per pusantrų metų filmavimo tikrasis šuns šeimininkas taip jo nė karto ir neaplankė, galbūt tokia buvo sutartis su Gorkio kinostudija. Beja, siūlau žiūrėti būtent Gorkio kinostudijos įrašą, tenai kokybė geriausia. Pirma ir antra dalys - atskirai. Filmas senas, bet labai geras ir nuoširdus, prasmingas ir išgyventas, išjaustas - 1976 metų - mano gimimo metų. Kiekvieną sceną filmavo iki 10 kartų, Bimas lakstė iškišęs liežuvį paskui traukinius, greitąsias, jis turėjo vėl ir vėl išgyventi filmo dramas. Nuo patirtos įtampos ir streso šunelis patyrė širdies priepuolį. Pasibaigus filmavimui, pasirodė tikrasis šuns šeimininkas. Jisai jau buvo besutariąs perduoti šunelį dresuotojui, kuris pamilo šunį. Išvydęs savo šeimininką, Styvas džiaugsmingai puolė į jo glėbį - glaustytis, glamonėtis. Po pusantrų metų atskirties vėl išvydus savo šeimininką, šunelio džiaugsmui nebuvo ribų. Tai pamatęs, šeimininkas ištarė: "atleiskite aš negaliu jo atiduoti". Ir jie kartu sugrįžo namo. Tačiau šeimininko gyvenime per pusantrų metų daug kas jau buvo pasikeitę: jisai persikėlė į naują butą, susirado gyvenimo draugę, o ši pareiškė kad šuns nepriims ir liepė rinktis - arba ji, arba šuo. Taip Bimuška vėl keliavo iš rankų į rankas, kol atsidūrė prieglaudoje - tenai ir numirė, visų pamirštas ir apleistas, apsikabinęs žaislą, kurį kadaise jam padovanojo šeimininkas... Jis mirė jaunas, jam tebuvo treji - ketveri metai. O aš kasdien kalbu su Bimu, jį glostau ir jo meldžiu, kad jis dar nors truputį pabūtų šiame pasaulyje. Kas vakarą pažiūriu filmo ištraukas. Stebiu, kaip Bimas vaikšto su Viačeslavu Tihonovu, vaidinusiu jo šeimininką ir iš tiesų užmezgė su šuneliu nuostabų ryšį ir draugystę. Stebiu, kaip Bimuška elgiasi, ir derinu savo eiseną, savo mintis su juo. Pažiūriu internete viską, ką randu apie jį. Perku jam žaislus, bandau įsiminti visas juodas dėmeles ant balto kailio, bučiuoju jį, apkabinu. Ir klausiu jo, kur eiti, kaip užuosti, kaip tapti tokiu geru, tokiu švelniu kaip jis... Keliaujame kartu su baltuoju geruoju Bimu į šalia Kauno esantį Kleboniškio mišką, vaikštome Gojaus takeliais, kol jėgos dar leidžia, nusileidžiame šlaitais prie srauniosios Neries, į nuostabų Vaistariškių kaimą. Kartais tai būna lengva ir gera, o kartais - nežmoniškai sunku ir skausminga... Turbūt panašiai su savo juodu niufaundlendu Bardu prie Neries vaikščiojo rašytojas Jonas Avyžius, parašęs knygą "Bardo nuotykiai ir žygiai." Tiktai jau Vilniuje... Aš į miškelį einu kaip į sielos ir kūno šventovę tad tenka surinkti krūvas šiukšlių, kurias palieka nevalos, girtuokliai ir dvasios ubagai. Šio filmo režisierius Stanislavas Rostockis karo metais neteko dalies kojos, ir vaikščiojo su protezu. Pats filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo rusų rašytojo Gavrilo Trojempolskio apysaką. Jisai iš tiesų turėjo medžioklinį šunį anglų seterį. Kaip ten bebūtų, nenukabinkime nosies ! It's always the ☀️ sun ! Kaip toj dainoj: It's always the sun, always the sun Always always always the sun 🌞! Nebijokime jausti !
![Noob To Max With DRAGON REWORK In Blox Fruits [FULL MOVIE]](http://i.ytimg.com/vi/LnBMOinoOvA/mqdefault.jpg)
Ši daina ❤ veria iki gelmių... ir priverčia išspausti 🥲
Ačiū 🤝
Nuneša į vasaros prisiminimus Palūšės apylinkėse. Labai graži daina ir klipas..💓🌲🤗
WOW,labai gražus dainos vaizdo klipas,džiugu girdėti kad ir toliau kuri dainas,palaikau tave iš visos širdies,judėk tik pirmyn.😎😎😎🎵💙
Geras klipas ir daina. Keliauti prasmingą po gražias vietas.
❤❤❤nuostabus balsas ir melodija ir žodžiai!
Justinas lapinskas wooow kokia daina nuostabus ir gražus klipas šauniai
Kokio grožio daina ir koks nuostabus dainos atlikimas! Šiurpsta oda nuo tokio balso❤️❤️❤️
Nuostabi daina, graži skaidriavandenių Aukštaitijos ežerų gamta.
"Ir žodžių nereikia, meilė juk veikia vėl."
Daina ir vaizdas puikiai dera.
Daina juk apie meilę, o visas šis pasaulis ir gamta, kurioje mes gyvename, yra kuriami, globojami ir saugomi meilės.
Šio pasaulio kūrėjo užduotis ir paslaptis - suderinti net ir regisi niekaip nesuderinamus dalykus.
Viskas šiame pasaulyje yra susiję.
Tiesą sakant, niekas taip gerai daugiau pasaulyje nedera, kaip gamta ir žmogus, jo daina.
Kadaise plaukėme Babrungo upe baidarėmis ir vakarop, artėjant saulės laidai, nuo upės slėnio aukštumų pradėjo aidėti žemaitiška liaudies daina. Tai vietinis žemaitis traukė giesmę iš visų plaučių. Buvo kažkas nepakartojamo ir širdyje išliko visam gyvenimui. Dainos skambesiui gamtoje, kai garsas liejasi per klonius, negali prilygti niekas.
Tau turėtų patikti Vytauto Černiausko daina "Mergaitė šilų." Dainos įrašas yra RUclips.
Ant rąstinės Palūšės bažnytėlės prieigų išskaptuoti žodžiai: "Įženk geras, išeik geresnis".
Tikiuosi, kad sugrįžai į miestą apsivalęs ir pailsėjęs, nuskaidrinęs savąją sielą ir nuraminęs dvasią.
Linkiu visokiariopos sėkmės gyvenime, ir toliau nepaleisk 🎸 gitaros iš rankų, ir toliau grok ir dainuok. Kaip grojančiam gitara siūlau pasiklausyti pasaulinio garso ukrainiečių kilmės gitaristo Estas Tonne.
Svarbu, kad viskas lietūsi iš širdies, kaip iki šiol ir buvo.
Aš taipogi nemažai keliavau šiose vietose, nors pats esu kilęs iš Kauno.
Vieną pavasario vakarą važiuojant link Ignalinos ant kelio prie ežero buvo tiek varlių, kad neįmanoma buvo pravažiuoti. Mano Suzuki Swift raitėsi kaip išmanydamas, kad tiktai kvaklės nenukentėtų. Buvo kokie 2000 - ieji metai...
Apie 2010 metus važiavau gana lėtai aplinkui Kertuojų ežerą, atsidaręs visus langus jau su kita mašina - Peugeot 605. Įvyko įdomus dalykas - iš kairės vairuotojo pusės, nuo ežero atlėkė laumžirgis - ir net nestabtelėjęs prazvimbė man palei nosį kiaurai per visą mašinos saloną ir išlėkė lauk per dešinį keleivio langą.
Esu aplankęs Baltuosius ir Juoduosius Lakajus, Stirnius.
Prie Stirnių mačiau retus paukščius - kuolingas, pačiame Labanore - žalvarnius.
Plaukiojau Siesarčio ežere iki Birutės salos.
Neišdildomą įspūdį paliko mažas Vaikščiuko ežerėlis, telkšantis šalia aukšos kalvos žemai dubaklonyje. Kai į jį žvelgi nuo kalvos viršūnės ir pradedi prie jo artėti, leistis, apima stebuklo jausmas.
Nepakartojamas ir nesulyginamas su niekuo ir įžimusis Ladakalnis, gilusis Tauragnas, Ginučių vandens malūnas.
Prie Ignalinos gėrėjausi žydru dangaus atspindžiu Dringio ežero paviršiuje, apglėbtame dungsančio žalio miško.
Keliavau tada iš Ignalinos pėsčias iki Baluošo ežero, kur etnografiniai Šuminų, Vaišnoriškių kaimai ir filmavo legendinį Tadą Blindą.
Nuo kokių 2014 mašinos visai atsisakiau, gyvenau tada Noriškių kaime Plungės rajone, senelio ir bočelio gimtinėje, sodyboje prie Babrungo upės. Norėjosi patirti ir regėti pasaulį tokį, koks yra, vaikštant savomis kojomis, viską paliečiant, pajaučiant ir neskubant.
Tame pačiame kaime mes ūkininkavome, turėjome žemės. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, liejome devintą prakaitą, nes technikos tuo metu beveik nebuvo. Pagrindinis talkininkas buvo kaimyno arklys, kuris tempdavo prikrautus šieno vežimus, vagodavo bulvienojus it.t.
Vėliau įsigijome pora traktorių, tačiau įvyko skaudi nelaimė - traktorius man sužalojo koją ties čiurna. Tai buvo seniai, tada man buvo 16 metų. Nuo tada per gyvenimą keliavau su skaudančia koja.
Esu keliavęs po Lietuvą daug. Gaila tiktai, kad skaudėjo.
Kitas mano kaimas - Pašventupys - mano močiutės gimtinė, yra Anykščių rajone, prie Šventosios upės. Kitame upės krante žaliuoja Antano Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis.
Apie Aukštaitijos ežerų kraštą įdomiai pasakoja gamtininkas Bronius Šablevičius, dirbantis Aukštaitijos Nacionaliniame parke visą savo gyvenimą, taipogi - Andrius Gaidamavičius, gimęs ir augęs, ir šiuo metu gyvenantis Labanoro girioje. Jų įrašų galima rasti RUclips.
Česlovas Kudaba šį kraštą aprašė knygoje "Kalvotoji Aukštaitija".
O tau turbūt be galo artima turėtų būti Tado Ivanausko knyga "Gamtininko užrašai", kadangi jis didžiąją dalį savo gražiausių žodžių skyrė Dzūkijos kraštui, žmonėms ir gamtai, Dainavos giriai. Pasakiška knyga apie pasakiškus žmones - senuosius Musteikos medžiotojus, kurtinius, šilagėles, senąsias pušis - draves...
Tokia pati pasakiška, kaip ir Felikso Zalteno "Bembis ir Bembio vaikai".
Apie Dzūkijos gamtą labai spalvingai, įdomiai ir įtaigiai pasakoja Dzūkijos Nacionaliniame parke visą gyvenimą dirbantis Eugenijus Drobelis, taipogi - rašytojas Henrikas Gudavičius. Graži jo knygelė "Raistelio šviesa".
Jų įrašų galima rasti ir RUclips.
Taipogi nuoširdžiai tau siūlau pasižiūrėti lietuviškos poezijos RUclips kanalą " Buvau į Lietuvą išėjęs", idant praplėstum savo akiratį ir dvasinį pasaulį.
Tenai - puikūs lietuviški eilėraščiai, skaitomi aktorių ir nuostabūs lietuviškos gamtos vaizdai.
Taipogi siūlau įvesti RUclips paieškoje "Justinas Marcinkevičius skaito savo poeziją" 1,2 dalys. Manau, mums visiems nusišypsojo laimė gyventi viename laikmetyje kartu su mūsų mylimu poetu.
RUclips yra nuostabus eilėraštis - Justinas Marcinkevičius "Nusilenkimas žolei."
Tau kaip kūrėjui siūlau paklausyti RUclips šias dainas:
Džordana Butkutė "Aš - medis", "Mažytė".
Giedrius Vaškys "Man dar liko", "Keistas ilgesys", "Apie tai".
NOX "Kelionė namo"
Сергей Старостин "Глубоко"
Šviesos tau ir meilės, laimingų žygių ir skambių, už širdies griebiančių dainų !
Linkiu tau šviesių saulės ir meilės spindulių, kuriuose viskas nupinta ir siūlau RUclips pažiūrėti labai jaukų ir širdžiai mielą filmą apie vieną šios žemės angelėlį - šunelį Baltąjį Bimą. Filmas rusų kalba, jis vadinasi "Белый Бим Чёрное ухо "
Paties šunelio, suvaidinusio šiame filme, gyvenimas ir likimas buvo skausmingas, kaip ir daugelio gyvųjų šioje žemėje. Bet reikia kentėti, nepasiduoti. Meilė visuomet būna su skausmu.
Jo didelės rudos akys - pilnos meilės ir ištikimybės. Jisai - paukščių medžioklinis šuo, anglų seteris, inteligentiškos, labai protingos ir prieraišios veislės. Jo baltas kailis blizga saulėje, jisai bėgioja pievomis ir uodžia, kur tupi žolynuose pasislėpusios putpelės, kurapkos.
Tikrasis šuns vardas buvo Styvas, ir aktoriai jį vadino švelniai - Stiopka. Vaišino jį, draugavo.
Per pusantrų metų filmavimo tikrasis šuns šeimininkas taip jo nė karto ir neaplankė, galbūt tokia buvo sutartis su Gorkio kinostudija. Beja, siūlau žiūrėti būtent Gorkio kinostudijos įrašą, tenai kokybė geriausia. Pirma ir antra dalys - atskirai. Filmas senas, bet labai geras ir nuoširdus, prasmingas ir išgyventas, išjaustas - 1976 metų - mano gimimo metų.
Kiekvieną sceną filmavo iki 10 kartų, Bimas lakstė iškišęs liežuvį paskui traukinius, greitąsias, jis turėjo vėl ir vėl išgyventi filmo dramas. Nuo patirtos įtampos ir streso šunelis patyrė širdies priepuolį.
Pasibaigus filmavimui, pasirodė tikrasis šuns šeimininkas. Jisai jau buvo besutariąs perduoti šunelį dresuotojui, kuris pamilo šunį.
Išvydęs savo šeimininką, Styvas džiaugsmingai puolė į jo glėbį - glaustytis, glamonėtis. Po pusantrų metų atskirties vėl išvydus savo šeimininką, šunelio džiaugsmui nebuvo ribų. Tai pamatęs, šeimininkas ištarė: "atleiskite aš negaliu jo atiduoti".
Ir jie kartu sugrįžo namo. Tačiau šeimininko gyvenime per pusantrų metų daug kas jau buvo pasikeitę: jisai persikėlė į naują butą, susirado gyvenimo draugę, o ši pareiškė kad šuns nepriims ir liepė rinktis - arba ji, arba šuo.
Taip Bimuška vėl keliavo iš rankų į rankas, kol atsidūrė prieglaudoje - tenai ir numirė, visų pamirštas ir apleistas, apsikabinęs žaislą, kurį kadaise jam padovanojo šeimininkas... Jis mirė jaunas, jam tebuvo treji - ketveri metai.
O aš kasdien kalbu su Bimu, jį glostau ir jo meldžiu, kad jis dar nors truputį pabūtų šiame pasaulyje. Kas vakarą pažiūriu filmo ištraukas. Stebiu, kaip Bimas vaikšto su Viačeslavu Tihonovu, vaidinusiu jo šeimininką ir iš tiesų užmezgė su šuneliu nuostabų ryšį ir draugystę. Stebiu, kaip Bimuška elgiasi, ir derinu savo eiseną, savo mintis su juo. Pažiūriu internete viską, ką randu apie jį. Perku jam žaislus, bandau įsiminti visas juodas dėmeles ant balto kailio, bučiuoju jį, apkabinu. Ir klausiu jo, kur eiti, kaip užuosti, kaip tapti tokiu geru, tokiu švelniu kaip jis...
Keliaujame kartu su baltuoju geruoju Bimu į šalia Kauno esantį Kleboniškio mišką, vaikštome Gojaus takeliais, kol jėgos dar leidžia, nusileidžiame šlaitais prie srauniosios Neries, į nuostabų Vaistariškių kaimą. Kartais tai būna lengva ir gera, o kartais - nežmoniškai sunku ir skausminga...
Turbūt panašiai su savo juodu niufaundlendu Bardu prie Neries vaikščiojo rašytojas Jonas Avyžius, parašęs knygą "Bardo nuotykiai ir žygiai." Tiktai jau Vilniuje...
Aš į miškelį einu kaip į sielos ir kūno šventovę tad tenka surinkti krūvas šiukšlių, kurias palieka nevalos, girtuokliai ir dvasios ubagai.
Šio filmo režisierius Stanislavas Rostockis karo metais neteko dalies kojos, ir vaikščiojo su protezu.
Pats filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo rusų rašytojo Gavrilo Trojempolskio apysaką. Jisai iš tiesų turėjo medžioklinį šunį anglų seterį.
Kaip ten bebūtų, nenukabinkime nosies !
It's always the ☀️ sun !
Kaip toj dainoj:
It's always the sun, always the sun
Always always always the sun 🌞!
Nebijokime jausti !
❤❤❤❤❤❤❤❤❤
Myliu Lietuva , nu kodel ten taip baisiai nesusidainuojam su Sciogolovaite, Ji talentas, absoliutus.....
❤❤❤❤
👍
...dėkoju. Už. Dainą. ...Visiems. ...beje. ...gražiai. ...Visiems. ...tuomet. ...labiau. .,
dėkinga. ....
Linkiu. Sėkmės. ..taip pat. ...visada. Laimės. ...ir. Pasisekimo. ?..linkiu. Nuoširdžiai ...?..žodžiais. Dainos. ....labiausiai. ....
Ačiū. ...už. Tai. .,.visada ...😊
Nu nežinau 🤔, bet man klipas su daina niekaip nesiderina. Daina sau, klipas sau. Klipą pakeistu, daugiau įspūdžių būtu.
❤❤❤❤❤