Istorinės Klaipėdos pėdos. Epizodas Nr. 17. Smėlynai virsta kurortais. II dalis. Juodkrantė.

Iki pat XIX а. pradžios, Kuršių nerija buvo vienas iš itin svarbių sausumos kelių, sujungusių Livoniją ir Prūsiją. Vėlyvaisiais viduramžiais Vokiečių ordino riteriams tai buvo tarsi sausumos tiltas į Livoniją ir trumpiausias kelias iš Karaliaučiaus į Rygą.
Nuo XVII а. šio kelio tarptautinė reikšmė dar labiau išauga - jis tampa europinės reikšmės pašto keliu. Kuršių nErija keliauja ne tik siuntiniai, laiškai, pinigai, bet ir pirkliai, intelektualai, Europos valstybių monarchai.
Spartėjant komunikacijai tarp Marienburgo ir Rygos, Kuršių nerijoje atsiranda pašto stotys - karčiamos, šalia jų natūraliai auga ir gyvenvietės.
Tačiau situacija kardinaliai pasikeičia XIX a. pradžioje, kai kelis šimtus metų svarbus buvęs pašto kelias, kuriuo riedėdavo karietos su pašto siuntomis ir keliautojais iš įvairių Europos šalių, praranda savo vaidmenį, kai Prūsija ir Rusija apie 1830 metus sutarė, kad pagrindiniu pašto keliu turi tapti kelias, vedantis pro Tilžę, Tauragę ir Šiaulius.
Kuršių nerija praranda reikšmingą rolę komunikacinėje grandinėje ir lieka aktuali tik lokaliu mastu. Apsnūdusiai Kuršių nErijai, o konkrečiai, Juodkrantei, tuo metu vadintai „Schwarzort“ vardu, impulsą atsigauti duoda čia atrastos gintaro kasybos galimybės.
Būtent tai lemia ir gyventojų skaičiaus augimą. 1862-аisiais, „Stantien & Becker“ gavus teisę Juodkrantėje kasti gintarą, čia gyveno vos daugiau kaip du šimtai gyventojų, o 1885 metais čia gyvenančių skaičius pašoko iki 851. Pavyzdžiui, tuo metu Nidoje gyveno 686 gyventojai.
Būtent gintaras tapo sėkmės raktu Juodkrantei vystytis kaip kurortui. Palankus buvo ir metas - XIX a. augančių miestų pasiturintys gyventojai ima atrasti šį Baltijos jūros pakraštį, kaip puikią vietą poilsiui. Investuoti į Juodkrantės kurorto plėtrą ima vietos pirkliai.
XIX a. pabaigoje Juodkrantės, kaip kurorto populiarumas ima augti. Nuolat tobulinama poilsiautojams infrastruktūra - įrengiama patogi garlaivių prieplauka, nutiesiami pasivaikščojimų takai, per mišką nuvedamos promenados, atsiranda tuomentinės SPA paslaugos. Kurortas gražėja pirklių iniciatyva.
Kad Juodkrantė tampa vis populiaresnė, byloja ir to meto statistika. Paskutiniais XIX a. metais sezono metu kurorte apsilankydavo 1500-1700 poilsiautojų, 1902 m. atvyko 2352, o 1913 m. - jau 4071 registruotas svečias.
Juodkrantės aukso amžius truko maždaug pusšimtį metų. Pokyčius kurortas išgyvena Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos. Šį kraštą pamėgusiems poilsiautojams iš Vokietijos prireikdavo vizų, o ir Didžiosios Lietuvos gyventojai esą mieliau rinkosi poilsį Palangoje arba Kaune. Į valdžą atėjus Hitleriui, padėtis dar labiau komplikavosi, nes atvykdavusiems iš Vokietijos, buvo ribojamas įsivežamos valiutos kiekis - tai sumenkino vokiečiakalbių srautus. XX a. ketvirtame dešimtmetyje su Juodkrante ima intensyviai konkuruoti Nidos kurortas.
Apie Juodkrantės istoriją laidoje kalbėjo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, dr. Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.
Projektą „Istorinės Klaipėdos pėdos“ kuria klaipėdietiškų naujienų portalas www.atviraKlaipeda.lt . Laidos iš dalies finansuojamos Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros programos „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas". Projekto partneriai - Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.