Tai viena iš strategijų, kur mum atrodo, kad padės pasiekti kažką ko siekėm ir negavom. Panašiai kaip vaikustėj, kai buvo galima garsiai rėkti kai kažko neduoda. Tik suauges tyliai depresuoja, nes rėkti nepadoru ;)) Paklausk savęs, o kaip jausčiausi toje vietoje jei žinočiau, kad visa meilė man vistiek prieinama, net kai esu beviltiška?
Kai realybė užjautrina, einu į beviltiškumą- ačiū Ryti. Nujaučiau šitą laisvumą, tik trūko įgarsinimo.
Tai viena iš strategijų, kur mum atrodo, kad padės pasiekti kažką ko siekėm ir negavom. Panašiai kaip vaikustėj, kai buvo galima garsiai rėkti kai kažko neduoda. Tik suauges tyliai depresuoja, nes rėkti nepadoru ;))
Paklausk savęs, o kaip jausčiausi toje vietoje jei žinočiau, kad visa meilė man vistiek prieinama, net kai esu beviltiška?
Labas
Labas ;)