Žiaurios sunkią negalią turinčio vaiko priežiūros taisyklės: 1 maitinimas ir 4 sauskelnės per dieną

Ar jei esate pensininkas, jums jūsų gydytojas jau nustatė vadinamąjį dalyvumo lygį? Ar išvis ką nors apie tai girdėjote? Kodėl ties skurdo riba vargstančioms negalią turinčių vaikų mamoms gėda prašyti valstybės pagalbos, o uodegas papūtusioms ministrėms visai ne gėda imti algą už nenuveiktus darbus ir dar skraidyti prrivačiais visokių banditų lėktuvais? O ar jau patyrėte, kad norėdami gauti teisėtai jums priklausančią paramą, prieš tai dar turite klerkams įrodyti, kad jūs ne drambliai? Ir kad ją jau gavus - laikytis nežinia kieno ir kaip nustatytų ciniškų normų, nustatančių, kiek kartų galima keisti sauskelnes ir kiek kartų per mėnesį galima vaiką maudyti? O ar žinote, kad Lietuvoje gyvena ketvirtis milijono negalią turinčių žmonių? Ir kad daugėja sunkią negalią turinčių vaikų, kuriems reikia nuolatinės slaugos? Ir kad kas šeštas vaikas šiais laikais gimsta su lengvesniu ar sunkesniu autizmo sindromu? Kaip jie gyvena? Ar valstybė tinkamai juos remia? Ant popieriaus - tai tikrai viskas atrodo gražiai, ten anksčiau žmones žeminavusius terminus jau keičia kiti - dabar jie jau skamba kur kas oriau. Bet gražiais burtažodžiais ir popierinėmis reformomis sotus nebūsi. Dabartinės konservatorių vyriausybės inicijuotai reformai jau pusmetis, bet, pasak sunkią negalią turinčio vaiko mamos Jurgitos Mitės - faktiškai ji nevyksta, o socialinių paslaugų prieinamumas ne didėja, o mažėja.