APĖ TRADICIJŲ NEIDEALIZUOJANC: KŲ, IŠ KO IR KAP MES PERIMAM? Jurga Jonutytė || ČIULBA ULBA' 23

Dalinamės gumanitarinų mokslų daktarės, docentės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnės mokslo darbuotojos Jurgos Jonutytės paskaitu „Apė tradicijų neidealizuojanc: kų, iš ko ir kap mes perimam?“, katrų ji skaitė kecvirtan dzūkų kultūros pescivalin.
Jos pasakojimas be galo gyvas, nuoširdus ir jį prasc sakas kožnam. Pažadam, kų duos peno ir jūs sancykio su tradiciju apmislinimam. Kaži, kų dabon insidėsit, apė kų stabtersit pamislyc jūs, gėlałės? Kviecam insijūngc ir paklausyc!
In klausimų, kas yra tradicija, vienu sakiniu neatsakysi. Vis cik akivaizdzi takoskyra terp tradicijos - kap beasmenio normų rinkinio ir tradicijos - kap kasdzienių veiksmų išmokimo ir pakartojimo. Tas pakartojimas tampa be galo važnu raikalu. Ba pakartojimas ir yra tradicija. Pakartojimas - tai neprezentacinis artepakto rodzymas.
Dauguma pol’kl’oro alementų yra nenukopijuojami. Veiksmų sakas pakartoc, ale jis negali būc nukopijuotas.
Jurga dalinas K. Gyrco (Clifford Geertz) mįsliu: žmonys yra gimį su dovanu gyvenc tūkstancus skircyngų gyvenimų, ale gyvendami cik vienų, kitas galimybes nešojas savin. Artepaktas mum laidza pamėgyc ir pakartoc veiksmų, net jei jis priklauso ir kitai kultūrai.
Skausmas ir vargas, dzūkiška rauda - kų mums kalba tos skurdo, tragiškos lemcies liekanos? Jos nėra apė vargų, katrį norim atkartoc. Kol’ tuos skausmingus artepaktus noris kartoc? Jiej nereprezentaciniai, ale jiej skirci perimc žmogiškų veiksmų su visu laikysenu, sancykiu, katris yra perduodamas - savociškas orumas, mokymas išgyvenc, kentėc. Ir tai neturi nieko bendro su sovietmeco rodzytu dėmesu kaimo kultūrai ir su tuo, kad sakoma, tarsi nematom dvarų kultūros... Svarbu prasc, kų plikas, žmogiškas veiksmas, katro gryno modelio nėra, per liekanas, per artepaktus primenancus skaudzus dalykus mokina kitų dalykų negu cik estecinių, kadu grožimės kokiais nor rūmais ar pilimis.
Per perteklių stebėdami, mes galim ragėc cik estecinį arba ritualinį alementų.
Noras pakartoc grynų žmogiškumų, kadu jis indedamas vis in skyrcingas pormas, gyvuoja vis toliau ir toliau, kap sancykio su kitais, laikysenos prieš kitus išmokimas.
To sancykio mokina menas, poezija, literatūra.
Pakartojimas seka paskui tuos artepaktus, katriej labiausai ir parodo, kokis žmogus turi būc, kap jam elgcis su kitais.
Čiudnai atrodo tradicijos sustengdzymas palei tam cikras normas ir pormas ir jų paradzinį išpildzymų.
Grynos pormos perteikimas - labai mažai sėkmyngas.
Tai kiek prasminga stingdzyc tradicijų? Sustingdzį cik plikų veiksmų, be emocijos, mes nigdi neprasim, kų už to veiksmo, perduoto suspaustu artepakto pavidalu, yra kažkas mum paciem gyvybiškai svarbaus: svarbu išmokc ir sužinoc santykį su kitais, išmokc laikysenos, katroj susijus su tapatumu. Tų veiksmų sklaisdami, padarom daug daugiau, negu cik jį parodzydami an scenos.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
VAIZDO OPERATORĖ IR MONTAŽO AUTORĖ
Aurėja Karvelytė
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
2023 m. liepos 13-16 dzienom Veisiejų krašti invyko kecvirtas dzūkų kultūros pescivalis „Čiulba ulba“. Pescivalį skyrėm Sigitu Gedai (1943-2008) - poetu, aseistu, dramatūrgu, kriciku ir vertėju, katras gimė ir augo Paterų kaimi (Veisiejų krašti). Pescivalio bendruomenė tį atšventė Sigitulio 80-as gimimo mecines.
Dzūkų kultūros pescivalis „Čiulba ulba“:
www.dzukuku.lt/
/ dzukukulturosfestivalis
/ dzuku_kulturos_festivalis
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
PESCIVALĮ KURA BEIGI ORGANIZUOJA
VŠĮ Samanukės
PESCIVALIO VADOVĖ
Eglė Kašėtienė
PESCIVALĮ PINANSUOJA
Lietuvos kultūros taryba