Tautodailės atspindžiai. Duonos kepėja Vida Viskontienė

Kretingiškė Vida Viskontienė duoną kepa iš viso rugio grūdo, su luobele, stambiai, rupiai maltų miltų ir raugina ne mažiau kaip dvi paras, o kepa ant ližės pasiklojusi rugių šiaudų ar džiovintų klevų lapų, ajerų, šiek tiek pabarsčiusi ruginių miltų. Jos duona niekada nebūna tokia aukšta, stora kaip krautuvėje. Bet sunki - „Iškepusi ruginė duona išimta iš pečiaus buvo sudedama ant suolelio, katras būdavo apdengtas abrūsu. Ant jo sukraudavo duonos kukulius, ir mama sakydavo: ant kukulio gali atsisėsti, ir kai atsikelsi, nieko jam neturi būti atsitikę. Na ar aš neišbandysiu? Buvau atsisėdusi. Tikrai nieko neatsitiko. Pabandykim atsisėsti ant šiandieninės duonos, nupirktos iš krautuvės. Ką mes ten ištrauksim?“
Amatininkė iš Kretingos pasakoja, kad duoną suminkiusi jos mama visuomet ant kepalo įspausdavo kryžiaus ženklą, taip užtvirtindama darbo pabaigą. Kryžiaus ženklas duonai berūgstant iškildavo, ir jo bemaž nesimatydavo. Vadinasi, duona tikrai išrūgusi. „Sakydavo, kai kryžius pradės nykti, tada duona bus kepama. Būdavo gaspadinių, kurios duoną ne kryžiumi perdėdavo, o įspausdavo vidury minkytuvės su kumščiu skylę ir sakydavo, kad kai skylė užsitrauks, tuomkart duoną ir kepsime. Ta skylė nebuvo šiaip sau, ji turėjo savo pavadinimą - duonos bamba. Kitu ruozu minklę dar apsūdydavo ruginiais miltais. Viskas priklausė nuo gaspadinės, nuo to, kaip iš kartos į kartą kiekviena mama perdavė savo dukteriai“, - senąsias duonos kepimo tradicijas aiškina ponia Vida.
Anot jos, duonos raugu žmonės seniau nesidalijo, niekas net nedrįso prašyti. Žinojo, kad negaus - „Bet būdavo, kad gaspadinei nepavykdavo iškepti duonos, ir čia buvę kalti prietarai. Sakydavo, suminkytos duonos minkytuvės negalima statyti arti durų, kad duona iš namų neišeitų. Minkytuvės po duonos išėmimo niekas neplaudavo, tik čystai išgrundydavo su mediniu šaukštu, užklodavo apklotu. Ir kai dar gyva buvo mano senoji babunėlė, mamunėlė, tai ji sakydavo, kad tai yra minkytuvės sarginė akis. Pasičiupdavo tą minkytuvę ir pasidėdavo sau lovos galvugalyje. Taip paliktą raugą saugodavo lig kito duonos kepimo.“
Pasak V. Viskontienės, raugas buvo laikomas mistiniu dalyku - jeigu juo pasidalinsi, duonos kitą kartą gali ir nebeiškepti. Raugo įdėdavo ištekėjusiai dukteriai į kraičio skrynią, todėl sakydavo: atitekėjo su savo rūgštimi. Nebuvo nė vienuose namuose merginos, nemokėjusios kepti duonos, nes sakydavo: jeigu duonos kepti nemokėsi, žanytis negalėsi.
„Kartais mama pajuokaudavo. Kai kaimynė ar tolimesnė susiedka atbėgs ir sakys: praganiau raugą, rasi kartais, duosi? Tai mama atsiraitys rankoves iki alkūnių ir pasižiūrėjusi į jas sakys: tuoj paveizėsiu, ar neliko prikepę nuo minkymo. Suprask, neklausk, raugo negausi“, - pasakoja V. Viskontienė.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas.
Daugiau: www.bernardina....