Žodžiai mano
Vėl Kalėdos - metas šventas,
Puošiam stalą, valgom silkes.
Kaimynas vėl pro langą žiūri,
Gaalvos linksi - ai, tegu!...
Nekviesim jo šiemet...
Norės sėdėt iki paryčių...
Ateina giminės, lankstom kėdes,
Vienas su puodu, kitas pamiršo gėles...,
Ant stalo šaltiena iš keistos mėsoos,
Bet kas ją valgys? - Na .... drąąsos!
Dovanas dedam po egle tyliai,
Viena - pigiausia, kita - be stiliaus.
Šypsais, sakai, „Oi, kaip žavu!“
Bet viduj galvoji: "Juk tai .... baisu“
Teta verda lyg kisielius,
„Vaikai dabar tingūs“
O dėėdė - pala, koks jo vardas? - Gabrielius:
"Skola dar nedingus!"
Kalėdos, šiluma, prakaituoja rankos,
Pilvą skaudą nuo močiutės karkos?
Bet šypsais, nes juk metas ... stebuklų,
O tau mintyse: „Ei...